
I.
Kiekvieną rytą sunkios kepyklos rūsio durys nusileidžia ir trinkteli savo masyviu, aprūdijusiu svoriu, lyg sakytų:
– Lik, čia stovi didelės, gilios dėžės, sugeriančios į save maišus miltų ir upes vandens, ir krosnis, kaip velnias ryjanti malkas ir tešlą, niekaip nepasisotinanti, – joms reikia tavęs.
Durys, atsirėmę į sunkius vyrius, buvo praviros. Laipteliais aukštyn žemyn bėgiojo šeimininkas ir svetimi žmonės išblyškusiais, bet ne kepėjiškais veidais. Jie karts nuo karto persimesdavo su darbininkais trumpa lyg laikrodžio dūžis šneka, o su šeimininku diskutavo ilgai, gana ilgai… Skaityti toliau …