I.
Kiekvieną rytą sunkios kepyklos rūsio durys nusileidžia ir trinkteli savo masyviu, aprūdijusiu svoriu, lyg sakytų:

– Lik, čia stovi didelės, gilios dėžės, sugeriančios į save maišus miltų ir upes vandens, ir krosnis, kaip velnias ryjanti malkas ir tešlą, niekaip nepasisotinanti, – joms reikia tavęs.

Durys, atsirėmę į sunkius vyrius, buvo praviros. Laipteliais aukštyn žemyn bėgiojo šeimininkas ir svetimi žmonės išblyškusiais, bet ne kepėjiškais veidais. Jie karts nuo karto persimesdavo su darbininkais trumpa lyg laikrodžio dūžis šneka, o su šeimininku diskutavo ilgai, gana ilgai… Skaityti toliau …

Tuoj baigsis vasara. Vakarus Nechomė leidžia kartu su Helfgotu ir Gelboimu ant Petrovkės kalno*. Kartais jie visi kartu, pasiėmę mandolinas ir smuikus, eina nakčiai pasivaikščioti į Aleksotą. O kai Helfgotas gauna už dainą porą litų, jie rengia puotą ir apsvaigę pasitinka kalnuose rytą. Taip ji po truputį įsigyveno į bohemišką aplinką. Ją sužavėjo jų drąsa, jų laisvė. Tik vienas dalykas – vasara artinasi į pabaigą, ir ji tai jaučia. Jų kompanija ir dar keletas merginų, Helfgoto pažįstamų,  buvo trumpam išvykę garlaiviu į Kulautuvą. Pakeleiviams išsibarsčius po mišką, ji, klaidžiodama keleliais ir takeliais, pastebėjo, kad vasaros metas tikrai baiginėjasi. Rodos, laukų ir miškų, aistros ir gyvenimo dievas Panas šnabžda: „Žinokite, vasara baigėsi!“

Gana jau kaitino saulė ir miškas metė šešėlį. Gana. Grįžkite pas savo žmonas, o žmonos – pas vyrus. Lauk iš miškų, gana! Ir miškas nutyksta. Vežimas po vežimo, visi prikrauti skudurų ir trintuvių, gultų ir supamųjų kėdžių, traukia atgal į miestą. Skaityti toliau …

P. Chaimas Tobrisas (Chaimelis) gavo liūdną žinią: vienintelė mūsų garsaus miestiečio hebrajų rašytojo Abraomo Mapu duktė kenčia didelį nepriteklių. Ji šiuo metu gyvena Leningrade, yra sena, ligota ir bejėgė.
Argi mes, Kauno ir apskritai visos Lietuvos žydai, abejingai žiūrėsime, kaip vargsta duktė modernios hebrajų literatūros pradininko ir kūrėjo, žmogaus, kurio vardu mes didžiuojamės ir giriamės? Kaune yra Mapu vardu pavadinta gatvė, biblioteka, virš mūsų dar plevena jo didinga, meniška siela. Argi mes šaltai, savanaudiškai paliksime nuošalėje gyvą žmogų, turintį Mapu pavardę?…
Tikimės, kad nuoširdžiai atsilieps didžio rašytojo gerbėjai ir draugai. Pinigus galima siųsti į mūsų redakciją. Rėmėjų sąrašas bus paviešintas.

Di jidiše štime, 1926.11.28, p. 4.

Tarp visų šių figūrų ryškėja du veidai: linksmo, pilvoto pamokslininko Šijelės ir aukšto, į viršų ištįsusio vyriausiojo sinagogos patarnautojo Jekusielio, nešiojusio juodą kaip smala barzdą, – lyg iš pasakų. Šijelė visą gyvenimą praleido Mėsininkų gatvėje (Jatkever gas), kurioje stovėjo Mėsininkų sinagoga. Net per Simchat Toros šventę, kai su krosnies šluotele siautėdavo po gatvelę, jis niekada už jos neišeidavo. Nes ši gatvė buvo žydų gyvenamoji riba. Jos pabaigoje jau rikiavosi klebonijos parduotuvės, o prie šaligatvio stovėjo policininkas.
Visi šie žmonės atmintyje iškilo tuo metu, kai pas mane sėdėjo gabajai iš buvusio tėvo kloizo. Regėdamas jau išblaškytas jų figūras, mąsčiau:

Skaityti toliau …

Jeigu visi šiuo metu atstatinėjami namai galėtų prabilti, būtų sunku tverti.
Kiekviena griuvena, kuriai dabar dengiamas malksnų stogas ir stiklinami keli langai, išūžtų galvą visokiomis istorijomis… Apie laikus, kai žydai ėmė kurdintis nuo Žuvų turgaus iki pačios Pojarkovo sienos. Apie ribų peržengimą. Apie siaurus langelius, spingsinčius virš reb Iciko Velvelio žemės. Apie dešimtį paveldėtojų, negalinčių jos pasidalinti ir besikivirčijančių iš kartos į kartą, kol iš vienos jų dešimties pasidarė dvi. Apie Kauno žydų išvarymą, po kurio liko stovėti niūrūs apleisti namai. Apie vokiečius, tuos namus išardžiusius ir iš kiekvienos rankenos nuliejusius po kulką.

Skaityti toliau …

1927.05.26, penktadienis. Galvojau ir užsigalvojau. Šiandien jau planavau būti Kulautuvoje, tiesą sakant, ne šiandien, o prieš savaitę. Tik viskas taip susipainiojo. Va, su Liusinke. Vakar nusiuntėme pažįstamam krikščioniui į Kulautuvą laišką, kad šis šiandien ryte atvažiuotų su vežimu. Bet po to, trečią valandą, turėjome ekstra siųsti žmogų, kad pasakytų nevažiuoti, nes man vakar dieną kaip tik pakilo temperatūra iki 38. Taip viskas susigadino. O, kaip norėtųsi jau būti mylimoje Kulautuvoje. Kažkaip ten jaučiuosi visai kitaip. Reikia tikėtis, kad kitą antradienį pagaliau ten išvažiuosim. O kas pas mane? Laukiu vasaros, kaip ir nuolatos vis kažko laukiu. Štai išsiuntinėjau į leidyklas laiškus. Laukiu atsakymo dėl „Tatrų romano“ leidybos. Susisiekiau su konsulatu dėl išvažiavimo į  Rusiją – birželio pabaigoje turėtų būti atsakymas. Vieną romano skyrių nusiunčiau [Avromui] Lesinui iš [žurnalo] „Tsukunft“. Apskritai, reikia laukti ir tikėti. Romanas beveik baigtas. Glikmanas visai neblogai išvertė keletą skyrių. Kulautuvoje galvoju pradėti rašyti naują romaną „Kulautuvos miškai“. Pirmas skyrius jau yra. Dabar reikia susipažinti su lietuviškomis legendomis.

Skaityti toliau …

Gera gyventi provincijoje. Tuomet nesi — teapsaugo Viešpats! — lyg kokia smiltelė upės pakrantėje. Visi kartu ir kiekvienas atskirai provincijoje yra dideli tūzai: jeigu koks žmogus groja smuiku, tai net Jaša Heifecas leiptų iš susižavėjimo; barškina panaitė klavišais, būkite tikras, — auga jaunoji Teresa Carreño; Kelmės magidas [i], palyginus su provincijos miesto pamokslininku, tėra tik chederio berniūkštis; o dešiniųjų ir kairiųjų oratoriai manosi esą geresni už patį Trockį ar Žabotinskį. Rastumėte čia ir politikų, kurie šaiposi iš vadinamųjų Antantės diplomatų, kad šie neatvažiuoja iš jų pasimokyti politikos; o kai revoliucionierių revoliucionierius išplatina proklamaciją dėl kokio bendro buržuazinio laimėjimo, jis gali nė neabejoti, kad Sovietų Rusija greitai to nepakartos. Skaityti toliau …