Judelis Markas. Iš kito žiūros taško

Metų metus man teko užimti velionio priešininko poziciją, su juo idėjiškai grumtis arba, kaip įprasta sakyti, kovoti visuomeninę ir idėjinę kovą. Ruveno Rubinšteino asmenybė atsiskleidžia dar ryškiau, kai bandai jį pavaizduoti iš kito žiūros taško.

Būtų tikrai patraukliau kalbėti apie barikadas, naudoti posakį „iš kitos barikadų pusės“, bet tai jau nuo pat pradžių būtų neteisinga, nes ne toks žmogus buvo Rubinšteinas, tesiilsi jis ramybėje. Nuo 1905 m. (o gal ir anksčiau) mūsų publicistikoje ir pasipūtėliškose visuomeninėse kalbose galima sutikti žodžius „kovotojas“ ir „kovoti“. Jie tapo labai pigiais žodžiais. Apibūdinant Rubinšteiną pradėti žvanginti tokiomis nusitrynusiomis monetomis būtų klaida. Jis – ne tokio tipo žmogus. Skaityti toliau …

Peisechas Markus. Streiklaužys

I.
Kiekvieną rytą sunkios kepyklos rūsio durys nusileidžia ir trinkteli savo masyviu, aprūdijusiu svoriu, lyg sakytų:

– Lik, čia stovi didelės, gilios dėžės, sugeriančios į save maišus miltų ir upes vandens, ir krosnis, kaip velnias ryjanti malkas ir tešlą, niekaip nepasisotinanti, – joms reikia tavęs.

Durys, atsirėmę į sunkius vyrius, buvo praviros. Laipteliais aukštyn žemyn bėgiojo šeimininkas ir svetimi žmonės išblyškusiais, bet ne kepėjiškais veidais. Jie karts nuo karto persimesdavo su darbininkais trumpa lyg laikrodžio dūžis šneka, o su šeimininku diskutavo ilgai, gana ilgai… Skaityti toliau …

Ben Icchokas. Hiršelis Neviažeris

XVIII — XIX a. Kauno žydų bendruomenės priešakyje buvo trys šeimos: Moišės ir Abės Soloveičikų, Hiršo Neviažskio ir Iserio Volfo. Jos visos buvo didžiai nusipelniusios Lietuvos žydams kaip visuomenės veikėjai ir užtarėjai valdžios akyse.

Ypač gilius pėdsakus ano meto Kauno ir Lietuvos žydų gyvenime paliko Hiršelis Neviažeris, nepailstantis tarpininkas tarp bendruomenės ir valdžios sluoksnių.

Rūpesčių žydams niekuomet netrūko —  vienas po kito pylėsi įvairūs įsakai — ir tiek bendruomenei, tiek atskiriems žmonėms reikėjo atstovo, kuris atitinkamose valstybinėse institucijose gintų jų interesus. Skaityti toliau …

Ištrauka iš Kalmeno Zingmano romano Ant sraigtinių laiptų

Tuoj baigsis vasara. Vakarus Nechomė leidžia kartu su Helfgotu ir Gelboimu ant Petrovkės kalno*. Kartais jie visi kartu, pasiėmę mandolinas ir smuikus, eina nakčiai pasivaikščioti į Aleksotą. O kai Helfgotas gauna už dainą porą litų, jie rengia puotą ir apsvaigę pasitinka kalnuose rytą. Taip ji po truputį įsigyveno į bohemišką aplinką. Ją sužavėjo jų drąsa, jų laisvė. Tik vienas dalykas – vasara artinasi į pabaigą, ir ji tai jaučia. Jų kompanija ir dar keletas merginų, Helfgoto pažįstamų,  buvo trumpam išvykę garlaiviu į Kulautuvą. Pakeleiviams išsibarsčius po mišką, ji, klaidžiodama keleliais ir takeliais, pastebėjo, kad vasaros metas tikrai baiginėjasi. Rodos, laukų ir miškų, aistros ir gyvenimo dievas Panas šnabžda: „Žinokite, vasara baigėsi!“

Gana jau kaitino saulė ir miškas metė šešėlį. Gana. Grįžkite pas savo žmonas, o žmonos – pas vyrus. Lauk iš miškų, gana! Ir miškas nutyksta. Vežimas po vežimo, visi prikrauti skudurų ir trintuvių, gultų ir supamųjų kėdžių, traukia atgal į miestą. Skaityti toliau …

OZE draugijos Simono Frumkino sveikatos namai (D. Poškos g. 1)

OZE (rus. Obščestvo zdravoochranenija evrejev) – tarptautinė žydų sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos draugija, 1912 metais įkurta Sankt Peterburge, o Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jau turėjusi padalinius visoje Europoje. Pagrindiniai jos siekiai buvo gyventojų švietimas sveikatos priežiūros klausimais, vaikų ligų profilaktika ir diagnostika, epidemijų prevencija.

Lietuvoje OZE draugijos veikla taip pat apėmė įvairias sritis: Kaune ir provincijoje buvo sukurtas poliklinikų, mokyklų medicinos punktų, sanatorijų, vaikų vasaros stovyklų tinklas, skaitomos paskaitos ir platinami leidiniai apie sveikatos priežiūrą, konsultuojami silpnos sveikatos vaikų tėvai, bendradarbiaujant su žydų ligonine „Bikur cholim“ (A. Jakšto g.) rengiamos gailestingosios seserys. Skaityti toliau …

Choralinė sinagoga (E. Ožeškienės g. 13)

Choralinė sinagoga – svarbiausia ir vienintelė iki šiol veikianti Kauno sinagoga. Ji buvo pastatyta 1872 metais pirmosios gildijos pirklio Levino Boruchovo Minkovskio iniciatyva ir pavadinta „Ohel Jakov“ (hebr. „Jokūbo palapinė“) vardu.

Pagal tada galiojusias taisykles sinagogos negalėjo vyrauti erdvėje ir užgožti krikščionių šventyklų, todėl jai parinkta tipiška to meto sinagogoms vieta šalutinėje, į miesto centrą vedusioje gatvėje, nutolusi reikiamu atstumu nuo cerkvių ir bažnyčių. Skaityti toliau …

Abraomo Mapu duktė bėdoje

P. Chaimas Tobrisas (Chaimelis) gavo liūdną žinią: vienintelė mūsų garsaus miestiečio hebrajų rašytojo Abraomo Mapu duktė kenčia didelį nepriteklių. Ji šiuo metu gyvena Leningrade, yra sena, ligota ir bejėgė.
Argi mes, Kauno ir apskritai visos Lietuvos žydai, abejingai žiūrėsime, kaip vargsta duktė modernios hebrajų literatūros pradininko ir kūrėjo, žmogaus, kurio vardu mes didžiuojamės ir giriamės? Kaune yra Mapu vardu pavadinta gatvė, biblioteka, virš mūsų dar plevena jo didinga, meniška siela. Argi mes šaltai, savanaudiškai paliksime nuošalėje gyvą žmogų, turintį Mapu pavardę?…
Tikimės, kad nuoširdžiai atsilieps didžio rašytojo gerbėjai ir draugai. Pinigus galima siųsti į mūsų redakciją. Rėmėjų sąrašas bus paviešintas.

Di jidiše štime, 1926.11.28, p. 4.

Fun Kovne kein Kopenhage arba truputį apie Danijos žydų muziejų

Jeigu manėte, kad godainkovne nuolat sėdi „Kauno pelkėje“, kaip kad apie savo vaikystės miestą pasakytų koks Kalmenas Zingmanas ar Lėja Goldberg, – smarkiai klystate. Ne, ji kaip ir tarpukario žydų menininkai ir literatai nuolat juda tarp miestų ir kultūrų – fiziškai, mintimis ar tik širdimi. Šį sykį – į Kopenhagą.

Yra tiek daug priežasčių važiuoti į Kopenhagą. Toks noras kyla jau vien pažvelgus į jos žemėlapį: miestas saloje, išvagotas kanalų, apsuptas vandenų. O dar tie pasakojimai apie laimingiausius pasaulio gyventojus, tvarų gyvenimo būdą, dviračius, socialinį saugumą ar teisingumą ir taip toliau, ir taip toliau. Man galutiniu impulsu apsispręsti dėl kelionės krypties tapo Tomo Venclovos eilėraštis „Ruduo Kopenhagoje“: „Mėgini į stiprėjantį vėją pečiais atsiremti,/ atpažintąją druską ir dumblą pasemti,/  bet tamsiam šuliny/ kas akimirką slūgsta lygmuo…“. Tačiau buvo ir dar viena, seniai į atminties užkaborius nugulusi ir vis smalsumą kurstanti istorija – apie tai, kaip danai nacių okupacijos metu išgelbėjo „savo“ žydus. Skaityti toliau …

Bal Machšovesas. Mėsininkų sinagoga (II dalis)

Tarp visų šių figūrų ryškėja du veidai: linksmo, pilvoto pamokslininko Šijelės ir aukšto, į viršų ištįsusio vyriausiojo sinagogos patarnautojo Jekusielio, nešiojusio juodą kaip smala barzdą, – lyg iš pasakų. Šijelė visą gyvenimą praleido Mėsininkų gatvėje (Jatkever gas), kurioje stovėjo Mėsininkų sinagoga. Net per Simchat Toros šventę, kai su krosnies šluotele siautėdavo po gatvelę, jis niekada už jos neišeidavo. Nes ši gatvė buvo žydų gyvenamoji riba. Jos pabaigoje jau rikiavosi klebonijos parduotuvės, o prie šaligatvio stovėjo policininkas.
Visi šie žmonės atmintyje iškilo tuo metu, kai pas mane sėdėjo gabajai iš buvusio tėvo kloizo. Regėdamas jau išblaškytas jų figūras, mąsčiau:

Skaityti toliau …