Metų metus man teko užimti velionio priešininko poziciją, su juo idėjiškai grumtis arba, kaip įprasta sakyti, kovoti visuomeninę ir idėjinę kovą. Ruveno Rubinšteino asmenybė atsiskleidžia dar ryškiau, kai bandai jį pavaizduoti iš kito žiūros taško.
Būtų tikrai patraukliau kalbėti apie barikadas, naudoti posakį „iš kitos barikadų pusės“, bet tai jau nuo pat pradžių būtų neteisinga, nes ne toks žmogus buvo Rubinšteinas, tesiilsi jis ramybėje. Nuo 1905 m. (o gal ir anksčiau) mūsų publicistikoje ir pasipūtėliškose visuomeninėse kalbose galima sutikti žodžius „kovotojas“ ir „kovoti“. Jie tapo labai pigiais žodžiais. Apibūdinant Rubinšteiną pradėti žvanginti tokiomis nusitrynusiomis monetomis būtų klaida. Jis – ne tokio tipo žmogus.
Žinoma, kai vienintelis ginklas yra plunksna, galima svaidytis akmenimis ir šaudyti strėlėmis. Bet Rubinšteino plunksna buvo ne tokia. Ji visada ir liko tik plunksna, be to, – švari plunksna. Nepriklausomos Lietuvos aplinkoje kiekvienas žinomas žurnalistas turėjo būti ir visuomenės veikėjas, bet, atrodo, didžiai kukliam Rubinšteinui ta veikla buvo ne prie širdies. Jis mėgo rašyti. Gebėjo likti truputį nuošalyje. Rašytinis žodis atsargus, labiau apgalvotas. Rubinšteino žodis buvo dar ir atsakingas.
Visada mačiau jį laikantis kiek atokiau, atsiribojusį nuo partinių susidūrimų ir vidinių partijos konfliktų. Nebuvo nė kiek fanatiškas, veikiau panėšėjo į ramų stebėtoją. Neskubėjo skelbti nuosprendžio, nuteisti, pasmerkti. Būtų galėjęs elgtis kaip teisėjas, bet įsikarščiavęs spręsti nesiimdavo. Juk, jeigu jauti atsakomybę už tai, ką rašai, reikia pagalvoti geriau.
Rubinšteinas svyravo tarp skirtingų bendrųjų sionistų grupių. Nekantrieji frakcijos patriotai už tai priekaištaudavo, taigi jo gyvenimas ne visuomet buvo lengvas. Bet net ir būnant Jidiše štime redaktoriumi, jį, kaip patyrusį specialistą, laikraščio savininkai visada gerbė. Rubinšteinas buvo tiesiog už juos atsargesnis ir tauresnis.
Kiek galiu vertinti kitokių pažiūrų žmogų, manau, kad Rubinšteinas niekuo aklai nesekė. Nei kokiu mokytoju, nei doktrina. Iš prigimties nebuvo užsidegėlis, karštakošis, įsiplieskiantis. Gal dėl to, kad gyslomis tekėjo šiaurės žydo litvako kraujas, ir jis pasižymėjo lėtesniu kalbėjimo tempu, neskubriu tonu, o gal ir dėl to, kad viena svarbiausių jo savybių buvo natūralus džentelmeniškumas. Per mažai žinau apie šio žmogaus vystymosi metus, kad galėčiau paaiškinti, kaip tai susiję su jo uteniška kilme.
Idėjinis skirtumas tarp dienraščių Jidiše štime ir Folksblat nebuvo toks jau didelis, labiau ėjo kalba apie paprasčiausią komercinę konkurenciją. Ilgą laiką anksčiau įsikūręs Jidiše štime siaurame nedidelės nepriklausomos Lietuvos bendruomenės lauke buvo vienintelis laikraštis. Kai tokios palankios pozicijos buvo prarastos, atsirado kažkiek nervingumo. Man už savo folkistinę ir jidišistinę propagandą teko raštu, o dar dažniau žodžiu sulaukti iš oponentų ir asmeninių išpuolių. Bet, kiek žinau, Rubinšteinas juose niekados nedalyvavo. Prisimenu, kad ir pats nesu parašęs nė vienos jam asmeniškai priešiškos eilutės. Kaip šauksi, taip atsilieps. Mūsų sostinė Kaunas su trisdešimčia tūkstančių žydų buvo nedidelė arena visuomeninei veiklai. Dažnai susitikdavome komitetuose ar komisijose, tiesiog susirinkimuose, posėdžiuose. Dviejų redaktorių santykiai buvo žmogiški, korektiški, o nuo 1933 m. – ir iš tiesų draugiški.
Visos šalys buvo suorganizavę bendrą nacionalinį susirinkimą Ožeškienės gatvės Choralinėje sinagogoje ir kitose vietose. Atvyko mažiausiai dešimt tūkstančių žydų. Tokio dalyko Kaunas dar nebuvo regėjęs. Siekta paaiškinti publikai, ką žydams reiškia Hitleris (apie jo „galutinį žydų klausimo sprendimą“ niekas net baisiausiame košmare nesapnavo, nors daug kas ir buvo skaitęs Mein Kampf), pakviesti boikotuoti vokiškas prekes.
Pirmasis kalbėjo Jidiše štime redaktorius, antrasis – Folksblat redaktorius. Kai baigiau, Rubinšteinas, stovėjęs šalia, apkabino mane su ašaromis akyse. Pajutau, kad nepakankamai gerai tą žmogų pažinojau, nenumaniau apie jo jausmų gilumą ir spontanišką nuoširdumą. Tarp mūsų atsirado tyli, santūri artuma.
Prieš man išvykstant iš Kauno 1936 m. rugpjūtį, Rubinšteinas buvo vienas iš nedaugelio, su kuriuo atsisveikinau asmeniškai. Kalbėjomės apie būsimą karą tarp nacistinės Vokietijos ir stalininės Rusijos, apie tai, kas laukia mūsų, Lietuvos žydų, atsidūrus tarp dviejų ugnių. Įsivaizdavome visokiausias problemas ir negandas, bet vis tiek nenumatėme to, ką likimas lėmė šalies žydams, žydams apskritai.
Po to tarp mūsų nebuvo jokio ryšio. Tik saugiai apsistojęs Niujorke sužinojau, kad Rubinšteinas tapo viena pirmųjų sovietų valdžios aukų ir buvo ištremtas. Toks tremtinys jau iš anksto buvo praktiškai lavonas. Todėl buvo gera išgirsti, kad Rubinšteinas yra pokarinėje Vokietijoje tarp išgyvenusiųjų. Iš ten 1948 m. jis man atsiuntė ilgą laišką…
Tas laiškas manęs nepasiekė, apie jį sužinojau tik 1967-aisiais, ir visa tai papasakojo pats autorius. 1947 m. pirmą kartą ilgesnį laiką lankiausi Izraelio žemėje. Savo įspūdžius aprašiau straipsnių serijoje, kuri nuo 1947 m. pabaigos iki 1948 m. pradžios buvo spausdinama žurnale Di cukunft. Po dvidešimties metų, 1967-aisias, Lietuvos kraštiečių susirinkime patyręs ir elegantiškas pirmininkas Rubinšteinas kalbėjo apie tų straipsnių įtaką. Jis negailėjo komplimentų, ir aš pasijutau nepatogiai: tiek dėl nuoširdžiai išsakytų, bet perdėtų liaupsių, tiek dėl savo nežinojimo, kaip tinkamai sureaguoti į man parodytą draugiškumą. Tai nors dabar apie tai pasakoju.
Ruvenas Rubinšteinas buvo vienas puikiausių mano pažinotų žmonių.
Versta iš: Sefer Reuben Rubinštein, Tel Aviv, 1971. Knyga saugoma Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje