Jeigu manėte, kad godainkovne nuolat sėdi „Kauno pelkėje“, kaip kad apie savo vaikystės miestą pasakytų koks Kalmenas Zingmanas ar Lėja Goldberg, – smarkiai klystate. Ne, ji kaip ir tarpukario žydų menininkai ir literatai nuolat juda tarp miestų ir kultūrų – fiziškai, mintimis ar tik širdimi. Šį sykį – į Kopenhagą.

Yra tiek daug priežasčių važiuoti į Kopenhagą. Toks noras kyla jau vien pažvelgus į jos žemėlapį: miestas saloje, išvagotas kanalų, apsuptas vandenų. O dar tie pasakojimai apie laimingiausius pasaulio gyventojus, tvarų gyvenimo būdą, dviračius, socialinį saugumą ar teisingumą ir taip toliau, ir taip toliau. Man galutiniu impulsu apsispręsti dėl kelionės krypties tapo Tomo Venclovos eilėraštis „Ruduo Kopenhagoje“: „Mėgini į stiprėjantį vėją pečiais atsiremti,/ atpažintąją druską ir dumblą pasemti,/  bet tamsiam šuliny/ kas akimirką slūgsta lygmuo…“. Tačiau buvo ir dar viena, seniai į atminties užkaborius nugulusi ir vis smalsumą kurstanti istorija – apie tai, kaip danai nacių okupacijos metu išgelbėjo „savo“ žydus. Skaityti toliau …