Fun Kovne kein Kopenhage arba truputį apie Danijos žydų muziejų

Jeigu manėte, kad godainkovne nuolat sėdi „Kauno pelkėje“, kaip kad apie savo vaikystės miestą pasakytų koks Kalmenas Zingmanas ar Lėja Goldberg, – smarkiai klystate. Ne, ji kaip ir tarpukario žydų menininkai ir literatai nuolat juda tarp miestų ir kultūrų – fiziškai, mintimis ar tik širdimi. Šį sykį – į Kopenhagą.

Yra tiek daug priežasčių važiuoti į Kopenhagą. Toks noras kyla jau vien pažvelgus į jos žemėlapį: miestas saloje, išvagotas kanalų, apsuptas vandenų. O dar tie pasakojimai apie laimingiausius pasaulio gyventojus, tvarų gyvenimo būdą, dviračius, socialinį saugumą ar teisingumą ir taip toliau, ir taip toliau. Man galutiniu impulsu apsispręsti dėl kelionės krypties tapo Tomo Venclovos eilėraštis „Ruduo Kopenhagoje“: „Mėgini į stiprėjantį vėją pečiais atsiremti,/ atpažintąją druską ir dumblą pasemti,/  bet tamsiam šuliny/ kas akimirką slūgsta lygmuo…“. Tačiau buvo ir dar viena, seniai į atminties užkaborius nugulusi ir vis smalsumą kurstanti istorija – apie tai, kaip danai nacių okupacijos metu išgelbėjo „savo“ žydus. Skaityti toliau …

Parūkymai su Bal Machšovesu

Šį piešinį aptikau Frankfurto prie Maino bibliotekoje, vartydama vieną žinomiausių tarpukario jidiš savaitraščių Literarishe bleter (lt. Literatūros puslapiai, Varšuva). Pamenu, jau tada panorau įsitaisyti tarp Bal Machšoves‘o ir jį eskizuojančio Marko Šagalo, išsitraukti seniau savo taip mėgiamų „American Spirit“, paprašyti ugnies ir prisijungti prie čia vykstančios dviejų garsių žydų kultūros žmonių cigaretės smilkymo-pieštuko skrebenimo meditacijos.

Apskritai man iki šiol susidarė įspūdis, kad su laikinosios sostinės žydų literatų ir menininkų aplinka vienaip ar kitaip susiję asmenys mėgo rūkyti ir rūkė. Yra išlikusi ir panaši tarpukario Kauno poeto Dovydo Framo, įsikandusio papirosą ar cigarą, fotografija, tiesa, daryta veikiausiai jau po jo emigracijos į Pietų Afriką 1927 m.[1] Matyt, rūkymas ir tais laikais buvo svarbus bohemiško gyvenimo būdo atributas. Skaityti toliau …