Jeigu manėte, kad godainkovne nuolat sėdi „Kauno pelkėje“, kaip kad apie savo vaikystės miestą pasakytų koks Kalmenas Zingmanas ar Lėja Goldberg, – smarkiai klystate. Ne, ji kaip ir tarpukario žydų menininkai ir literatai nuolat juda tarp miestų ir kultūrų – fiziškai, mintimis ar tik širdimi. Šį sykį – į Kopenhagą.
Yra tiek daug priežasčių važiuoti į Kopenhagą. Toks noras kyla jau vien pažvelgus į jos žemėlapį: miestas saloje, išvagotas kanalų, apsuptas vandenų. O dar tie pasakojimai apie laimingiausius pasaulio gyventojus, tvarų gyvenimo būdą, dviračius, socialinį saugumą ar teisingumą ir taip toliau, ir taip toliau. Man galutiniu impulsu apsispręsti dėl kelionės krypties tapo Tomo Venclovos eilėraštis „Ruduo Kopenhagoje“: „Mėgini į stiprėjantį vėją pečiais atsiremti,/ atpažintąją druską ir dumblą pasemti,/ bet tamsiam šuliny/ kas akimirką slūgsta lygmuo…“. Tačiau buvo ir dar viena, seniai į atminties užkaborius nugulusi ir vis smalsumą kurstanti istorija – apie tai, kaip danai nacių okupacijos metu išgelbėjo „savo“ žydus. Pavargau nuo traumų ir jų mėsinėjimo. Norėjosi patirti, kaip gyvena, veikia, mąsto, bendrauja visuomenė, kuri kritiniu istorijos momentu susitelkė ir ištiesė pagalbos ranką bendrapiliečiams. Norėjosi pasikrauti jėgos.
Danijos žydų muziejaus ieškojome ilgai, neišsyk jį radome, o ir suradę – ne iš karto ten patekome. Jis inkorporuotas į Danijos nacionalinės bibliotekos pastatą. Įspūdingas statinys, jungiantis senąją Karališkosios bibliotekos dalį su naująja, dėl savo architektūrinių ypatumų pavadintą „Black Diamond“. Jis viename gale remiasi į kanalą ir Kierkegaardo skverą, o kitame, perėjus gatve arba virš gatvės įrengta jungtimi tarp pastatų ir patekus į senąją dalį, užsibaigia bibliotekos sodu. Taip, nejučia niūniuodami „Shine On You Crazy Diamond“, ištyrinėjome pastatą iš vidaus ir iš išorės, kol pagaliau vienoje sienoje aptikome hebrajišką užrašą ir nuorodą į Žydų muziejų. Tačiau kaip įėjimo jo iš pradžių net ir neidentifikavome – į sieną įleista metalinė plokštė veikiau priminė povandenino laivo liuką. Beje, ši asociacija su laivu vėliau dar sustiprėjo, sužinojus, kad anksčiau čia buvo Karališkieji laivų namai, o 7000 Danijos žydų 1943-aisiais išgelbėti būtent žvejų laivais, perkėlus juos į neutralią Švediją. Įėjimo nepastebėjome dar ir todėl, kad muziejus tuo metu buvo uždarytas – ne vasaros metu jis veikia vos tris valandas per dieną. Tad apsilankymas pareikalavo tarsi kažkokio ypatingo pasiruošimo, dėmesio, nesumeluotos intencijos.
Apskritai Danijos žydų muziejų galima būtų pavadinti jaunesniuoju Berlyno žydų muziejaus „broliuku“. Tiek vienas, tiek kitas projektuoti Danielio Libeskindo ir savo vidine architektonika labai panašūs. Tik skandinaviška versija daug mažesnė, jaukesnė, nepribloškianti savo gigantiškumu, taip kaip Berlyno. Nustebau muziejuje prisilietusi prie, galvojau, šaltos lygios sienos ir netikėtai supratusi, kad ji iš medžio. Iš karto išgirdau kaip aidą atitariant ir vokiečių turistes: „Das ist doch Holz!“
Pirmojoje salėje pasižiūrėjome du trumpus įvadinius filmus: Danijos žydų istorijos apžvalgą ir Libeskindo pasakojimą apie muziejaus koncepciją. Ji paremta hebrajišku žodžiu „micva“: muziejaus plane tarsi įkūnytos keturios šio hebrajiško žodžio raidės. Tiesa, man jų iki galo atpažinti taip ir nepavyko, tad nusprendžiau, kad jos stipriai stilizuotos. O darbuotoja prisipažino hebrajiškų raidžių nemokanti (ei, priimkite mane į darbą!:)). „Micva“ hebrajiškai reiškia „pareiga“, „geras darbas“, „įsitraukimas“. Juo Libeskindas nedviprasmiškai referuoja į danų išgelbėtus žydus.
Nors muziejus nedidelis, o ekspozicija gana minimalistinė, jame ir praleidome tas beveik tris duotas valandas. Dabar galvoju: ir ką mes ten veikėme? Nei architektūriškai, nei parodos prasme muziejaus erdvė nėra linijinė, chronologiška. Joje įrengtos penkios teminės stotelės, kurias gali apžiūrėti pasirinkta tvarka: „Atvykimai“, „Pažiūros“, „Micva“, „Tradicijos“, „Pažadėtosios žemės“. Klaidžioji nuo vienos prie kitos, pagautas kažkokių ne iki galo aiškių impulsų, gal šiek tiek ir pasimetęs, grįžti atgal, vėl nueini ten, kur buvai sustojęs. Muziejaus lankstinuke rašoma: „The space conveys a strong experience of having to orient oneself in unpredictable terrain – like an immigrant arriving in a new country, or like a refugee from October 1943 seeing the Danish coast disappearing on the horizon.“
Kiekvienoje stotelėje – keletas ar keliolika artefaktų, glaustas tekstas ir informacinis terminalas. Rodos, tiek nedaug. Tiesa, pamiršau paminėti, kad nemėgstu muziejų, niekad į juos neinu, o jeigu ir einu, dažniausiai tik greitai pralekiu daiktų prikimštas sales, kad maždaug susidaryčiau įspūdį, ir tiek. Į Kopenhagos muziejus ėjome tik dėl to, kad lauke buvo labai šalta. Tačiau čia, Danijos žydų muziejuje, suveikė kažkoks atvirkštinis mechanizmas: kuo mažiau informacijos buvo pateikta, kuo apžvelgiamesnė ji buvo, tuo daugiau norėjosi tyrinėti, gilintis į detales, atrasti naujų dalykų. Žinoma, ir dėl to, kad tai ypatinga mano domėjimosi sritis. Tačiau Berlyno žydų muziejuje taip nesijaučiau, tad, manau, kad daugiausia įtakos tam turėjo pateikimas.
„Atvykimuose“ nužymėtos žydų imigracijos kryptys: iš pradžių Danijoje įsikūrė Ispanijos ir Vokietijos žydai, o kiek vėliau, XX a. pr., šalis sulaukė žydų imigrantų iš Rytų Europos bangos. Taip Danijoje atsirado jidiš kultūra. Ar tarp šių atvykėlių buvo ir litvakų? Beje, nenuostabu, kad nepasiturinčių žydų atvykimas čia, kaip ir kitur, sukėlė antisemitines nuotaikas. O aš jau buvau bemananti, kad Danijoje buvo viskas taip tobula, kad tokių nė nebuvo:) „Pažiūrose“ galima tik dar kartą įsitikinti, kad žydai nėra homogeniška kultūrinė grupė: čia pristatoma jų pozicijų įvairovė religijos, politikos, asimiliacijos ir kitais klausimais. „Tradicijose“ daugiausia dėmesio skiriama su įvairiais religiniais aspektais susijusiems ritualams. „Pažadėtose žemėse“ kalbama apie žydų integraciją į Danijos visuomenę arba tolimesnes tėvynės paieškas: emigraciją į Izraelį, Londoną, Niujorką. O mane labiausiai dominusi stotelė „Micva“ buvo paskirta žydų gelbėjimui per Holokaustą. Kaip ten viskas iš tikrųjų vyko?
Terminalas prie šitos stotelės kaip tik neveikė. Tačiau kai kuriuos svarbius faktus vis tik pavyko sugauti: 1. Danijos valdžia kooperavo su okupacine Vokietijos valdžia, tačiau žydų gyvenimo sąlygos tuo metu beveik nepakito. 2. Mažai žinoma, kad nacių vykdoma politika žydų atžvilgiu Europoje nebuvo vienoda ir Danijoje ji nepasiekė tokio laipsnio kaip kitose okupuotose šalyse. 3. Bet koks nacistinės Vokietijos spaudimas taikyti žydams specialias priemones, Danijos vyriausybės buvo griežtai atmetamas. Tokią jos poziciją rėmė didžioji dauguma šalies gyventojų. 4. Veiksmai prieš žydus sėkmingai atidėti iki 1943 spalio 1 d. 6. Vokietijos valdžiai buvo aišku, kad veiksmai prieš Danijos žydus ne tik nutrauks kooperaciją, bet ir iššauks aktyvų danų pasipriešinimą. 7. 1943 m. nuvilnijus maištų bangai, nutrūko Danijos ir Vokietijos vyriausybių bendradarbiavimo politika ir atsivėrė kelias „likviduoti“ Danijos žydus. 8. Prieš 1943 m. spalio 1 d. Danijos žydai buvo įspėti apie gresiančias gaudynes ir didžioji jų dalis, apie 7000 žmonių, saugiai persikėlė į Švediją. Švedijos ambasadorius pranešė apie suteikiamą prieglobstį. Tokiam persikėlimui reikėjo įvairios danų pagalbos ir solidarumo. Čia galima rasti vienos šeimos išsigelbėjimo istoriją, kurioje išryškėja danų požiūris į pagalbos reikalingus žydus: https://jewmus.dk/en/exhibition/the-five-dimensions/mitzvah/on-the-run/
Dėl žydų gelbėjimo(si) istorijos teko atlikti namų darbus jau sugrįžus ir dar tikriausiai daugiau gilinsiuosi į šią temą įvairiais aspektais. Nes, prisipažinsiu, išėjus iš muziejaus, galvojau: „Tai čia tiek nedaug?“, „Bet aš nieko nesužinojau.“, „Tai kaip ten buvo?“. Jaučiausi tokia lengva kaip dar nė po vieno muziejaus apsilankymo. Bet kartu ir gavusi kažkokius svarbius impulsus ir patyrimus. Rodos, buvau tik šiek tiek paliesta. Bet ir toliau, vaikščiodama po Kopenhagą, galėjau atpažinti užduotas temas: susitelkimą į esmę, minimalizmą, tiltus, tarpusavio pagalbą, atsisakymą to, kas nereikalinga, nebūtina, susilaikymą. Dėmesio kreipimą į sprendimus. O dėl to žydų gelbėjimo, galvojau, dar reikės detaliau pasityrinėti. Galiausiai supratau, kad šis muziejus tobulai įvykdė savo misiją.
