Tarp visų šių figūrų ryškėja du veidai: linksmo, pilvoto pamokslininko Šijelės ir aukšto, į viršų ištįsusio vyriausiojo sinagogos patarnautojo Jekusielio, nešiojusio juodą kaip smala barzdą, – lyg iš pasakų. Šijelė visą gyvenimą praleido Mėsininkų gatvėje (Jatkever gas), kurioje stovėjo Mėsininkų sinagoga. Net per Simchat Toros šventę, kai su krosnies šluotele siautėdavo po gatvelę, jis niekada už jos neišeidavo. Nes ši gatvė buvo žydų gyvenamoji riba. Jos pabaigoje jau rikiavosi klebonijos parduotuvės, o prie šaligatvio stovėjo policininkas.
Visi šie žmonės atmintyje iškilo tuo metu, kai pas mane sėdėjo gabajai iš buvusio tėvo kloizo. Regėdamas jau išblaškytas jų figūras, mąsčiau:
iš kokios perspektyvos bežiūrėtum į žydų sinagogą – „Tarbut’o“ ar darbininkų judėjimo – ji visuomet buvo prieglobstis puikioms asmenybėms, didžiai pareigingiems žmonėms, bauginančiai autentiškiems, tikriems ir ryškiems liaudies charakteriams. Iki šiol visa mūsų visuomeninė ir politinė veikla nesukūrė tokios terpės, kurioje galėtų pilnai išsivystyti stiprios liaudiškos asmenybės. Kadaise miestai priglausdavo ne iš blogos valios prasikaltusius žmones, šiandien sinagoga tapo prieglobsčiu visiems nuostabiems individams, išaugintiems tikro žydų liaudies gyvenimo. Ten žydų darbininko dvasią galėtumėte rasti išreikštą geriau negu tuose rateliuose, kuriuose diskutuojama apie Marksą be aron kodešo ir skaitymo pulto, – t. y. be puikios tūkstantmetės didžiai dvasingų ir labai neturtingų liaudies žmonių kultūros.
Štai kodėl poetams ir senyviems žmonėms kartais taip garsiai byloja Mėsininkų kloizo ir kitų sinagogų griuvėsiai.
1921 m. balandis
Versta iš: Bal-Makhshoves (dr. Is. Elyashev). Untern rod. Gezamlte shriftn. Band V. Berlin, Nyu-York: Bal-Makhshoves-komitet, Y. L. Perets-fareyn, p. 289-292.