Jeigu visi šiuo metu atstatinėjami namai galėtų prabilti, būtų sunku tverti.
Kiekviena griuvena, kuriai dabar dengiamas malksnų stogas ir stiklinami keli langai, išūžtų galvą visokiomis istorijomis… Apie laikus, kai žydai ėmė kurdintis nuo Žuvų turgaus iki pačios Pojarkovo sienos. Apie ribų peržengimą. Apie siaurus langelius, spingsinčius virš reb Iciko Velvelio žemės. Apie dešimtį paveldėtojų, negalinčių jos pasidalinti ir besikivirčijančių iš kartos į kartą, kol iš vienos jų dešimties pasidarė dvi. Apie Kauno žydų išvarymą, po kurio liko stovėti niūrūs apleisti namai. Apie vokiečius, tuos namus išardžiusius ir iš kiekvienos rankenos nuliejusius po kulką.
Apie valdžias ir valdžiukes, nusižiūrėjusias puikius kaunietiškus baldus ir vieną po kitos ištąsiusias grindlentes. Apie gaisrus: kai viena žydė, glausdama prie krūtinės patalus, bėgiojo gatvėmis ieškodama ligotos motinos, iš kurios buvo belikusi tik krūva nuodėgulių. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Bet griuvėsiai iš prigimties nekalbūs. Net jeigu kali į juos pusės aršino vinį, jie tyli kaip žuvys.
Vis dėlto esama ir tokių, kurie netikėtai prabyla, pradeda nuostabiai pasakoti, daugmaž taip, kaip tai kartais daro moterys arba senyvi žmonės. Dažniausiai tai tie pastatai, kuriuose paprastai būva ne kriauklė, o praustuvas ritualiniam apsiplovimui. Ne lovos ar miegamieji suolai, o siauros lentos, ant kurių dvidešimt metų nuo pat jaunumės sėdi dievobaimingas atsiskyrėlis. Ne veidrodžiai, o pultas, – prie jo vykstančius skaitymus retsykiais pertraukia duris pravėrusi prislėgta ir nelaiminga motina. Arba, norėdamas suprasti Toros esmę, užsuka neturtingas jaunuolis.
Tokie pastatai nesiliauja kalbėti net tada, kai po jų įgriuvusias krosnis šmirinėja šunys ir katės, o buvusioje šventvietėje susikaupia kalnai šlamšto iš kaimynystėje esančių žydų namų. Vakaro prieblandoje eidamas pro tokių pastatų griaučius, girdi kaži kokius balsus. Jie vis pasakoja, vis primena, o dažnai ir primygtinai ragina.
Dabar po Kauną vaikšto garbūs žmonės gabajų veidais, plačiomis, kastuvo mentės formos, retomis, žilomis barzdomis. Mąsliai žingsniuodami ir mosuodami, nutaisę susirūpinusią išraišką, ieško buvusių šeimininkų, vaikų tųjų, kurie kadaise buvo susiję su sinagoga. Barškina aukų dėžutėmis ir renka plytą po plytos, kad galėtų atstatyti maldos namus, Mėsininkų kloizą. Buvo atėję ir pas mane. Mane, metų metus nebuvusį sinagogoje ir apie tai žinantį tik iš vaikystės prisiminimų.
Ir staiga Mėsininkų sinagoga man pradėjo be galo, be krašto pasakoti visokias istorijas. Išvydau Leibę Paką, kuris visą gyvenimą su prastuomenės moterimis skaitydavo priešmirtines maldas išmušus jų paskutiniajai. Išgirdau seną, liūdną, atkaklų Avromo Kezo balsą, kiekvieną penktadienio vakarą bėgdavusį per miestą ir šaukdavusį prekeiviams uždaryti kromus šabo žvakių palaiminimui.
Mano atmintyje sušvito plačiapečio ilgšio Jeruchemo Aštrintojo vario raudonumo barzda. Jis pasistatydavo prie sinagogos sukamą galąstuvą, o pats atsisėsdavo šalia ir su dideliu atsidėjimu imdavo vartyti Zoharo knygą, visą gyvenimą, vargšas, norėdamas perprasti bent tiesiogę jos žodžių reikšmę. Į mano mintis atkeliavo persikreipęs Vandžiogalos žydas, – tikra M. Šagalo figūra, – kuris prekiavo Leipcigo loterijos bilietais ir ištisus metus „prenumeravo“ Kauno purvą. Ir Šolemas Atsiskyrėlis, – linksmas chasidų mokovas, triukšmingai šokdavęs per tas kelias žydams džiaugsmingas dienas, o iš senojo gydytojo Feinbergo reikalavęs atsakymo, ar galėsiąs mėgautis ne tik žemiškuoju gyvenimu, bet ir pomirtiniu, – ir jis atėjo į galvą, kai prieš mane sėdėjo Mėsininkų sinagogos gabajai. Netikėtai prie rytinės maldos namų sienos išvydau ir du turtuolius: vieną tylų, nekalbų, kitą – gerai nusiteikusį, plepų, lengvai prisitaikantį. Tuomet prisiminiau, kokie kivirčai kildavo, kai kartą metuose į Mėsininkų kloizą turėdavo atvykti pasimelsti ir taip jį palaiminti rabinas Icchokas Elchonenas, – Kauno karūna. Nes tada visuomet iškildavo didelės politinės svarbos klausimas: iš kurios aron kodešo, dalijusio rytinę sieną į dvi dalis, pusės – tyliojo ar plepiojo turtuolio – stovės rabiniškasis autoritetas, Lietuvos pasididžiavimas.
(bus daugiau)
1921 m. balandis
Versta iš: Bal-Makhshoves (dr. Is. Elyashev). Untern rod. Gezamlte shriftn. Band V. Berlin, Nyu-York: Bal-Makhshoves-komitet, Y. L. Perets-fareyn, p. 289-292.