Tuoj baigsis vasara. Vakarus Nechomė leidžia kartu su Helfgotu ir Gelboimu ant Petrovkės kalno*. Kartais jie visi kartu, pasiėmę mandolinas ir smuikus, eina nakčiai pasivaikščioti į Aleksotą. O kai Helfgotas gauna už dainą porą litų, jie rengia puotą ir apsvaigę pasitinka kalnuose rytą. Taip ji po truputį įsigyveno į bohemišką aplinką. Ją sužavėjo jų drąsa, jų laisvė. Tik vienas dalykas – vasara artinasi į pabaigą, ir ji tai jaučia. Jų kompanija ir dar keletas merginų, Helfgoto pažįstamų, buvo trumpam išvykę garlaiviu į Kulautuvą. Pakeleiviams išsibarsčius po mišką, ji, klaidžiodama keleliais ir takeliais, pastebėjo, kad vasaros metas tikrai baiginėjasi. Rodos, laukų ir miškų, aistros ir gyvenimo dievas Panas šnabžda: „Žinokite, vasara baigėsi!“
Gana jau kaitino saulė ir miškas metė šešėlį. Gana. Grįžkite pas savo žmonas, o žmonos – pas vyrus. Lauk iš miškų, gana! Ir miškas nutyksta. Vežimas po vežimo, visi prikrauti skudurų ir trintuvių, gultų ir supamųjų kėdžių, traukia atgal į miestą. Miškas išsilaisvino nuo prikimusių balsų, tišrio vėjas vėdina per vasarą susikaupusį purvą, o medžiai pasakojasi vieni kitiems atostogų kankynę:
– Vos tik pradedame žydėti, jie, žmonės, atvažiuoja čia šaižiai šūkaliodami ir karstosi mums ant pečių, krūtinių, kvėpuoti neleidžia…
Šu šu šu… Šlama tišrio vėjas, krenta lapai, didėja gelsvai žalsvos krūvelės. Iš vieno advokato ji gavo perrašinėjimo darbų. Truks keletą savaičių. Uždirbs 60-70 litų. O kas toliau? Namo? Nieku gyvu.
Praėjo ir šventės. Ji gavo pranešimą iš universiteto. Buvo delsiama dėl jos rusiško atestato. Gimnaziją ji baigė audringu revoliucijos laikotarpiu Rusijoje, kai keitėsi valdžios. Ji pati nuėjo pas rektorių. Simpatiškas senukas. Priėmė ją šiltai ir draugiškai išklausė. Netgi papasakojo, kad pats neseniai grįžęs iš Rusijos. Petrograde buvęs literatūros ir istorijos profesoriumi. Jis pasistengsiąs ją užtarti, kai komisijoje bus svarstomi jos dokumentai. Jis suprantąs, kad kitaip būti negalėję. Juk neįmanoma, jog ji turėtų baltą atestatą, tais laikais tokių ir nebuvę, o gimti keleriais metais anksčiau ji taip pat negalėjusi…
Taip šypsodamas jai kalbėjo senučiukas profesorius.
O lauke rudenėjo, krapnojo lietus. Į universitetą ji ėjo abejinga, buvo beveik tikra, kad priimtųjų sąraše jos nebus. Ir — perskaitė:
„Nechomė Lichtenštein, 22 metų, žydų tikybos, priimta į Istorijos-filologijos fakultetą.“
Ji pasišokčiodama žingsniavo, ne, skriejo, gatvėmis. Tik kur ji lekia? Kam ji papasakos apie savo džiaugsmą? Per pusę metų ji čia nesurado nė vieno artimo žmogaus, jau nekalbant apie draugą! Ji turi pažįstamų, bet iki draugų jiems taip toli!
Kaip liūdna! Ir baisu!
Šlep… Šlep… Šlepsi trotuaru jos suplyšę kaliošai. Ji vilki savo vasarinį paltuką, ją krečia šaltis, bet jai dingojasi, kad jis iš tiesų šildo. Kad galbūt galvą skauda nuo nevalgymo. Jau savaitė kaip ji maitinasi tik vieną kartą per dieną. Piniginė visai tuščia. Prašėsi skaityti pas pažįstamus, bet tie irgi vargšai. O pas turtingus? Kas gi jų pažįsta? Pradėjo pardavinėti savo knygas, iš to paskutinėmis savaitėmis ir gyvena. Taip, ji turi mokinį. Už tris savaitines pamokas gauna 10 litų, bet valgyti juk reikia septynias dienas per savaitę!
Prakeikimas!
Pastaruoju metu ji tokia susijaudinusi ir pikta. Draugai jos nebeatpažįsta — su visais ji kalba taip grubiai ir atžagariai. Paskutinėmis dienomis ji tapo dar dirglesnė: ji galėjo gauti darbą ir jo atsisakė! Štai kaip viskas įvyko.
Kartą per pietus prieina prie jos vienas pažįstamas, paima laikraštį ir rodo skelbimą:
– Skaityk.
„Vokiečių įmonė ieško galinčių dirbti asmenų, puikiai mokančių vokiečių, rusų ir lietuvių kalbas. Laikinai kreiptis: viešbutis „Central“, 78 kambarys, rytais 10—12 val., vakarais 7—9 val.“
Ji nuėjo. Ją pasitiko praplikęs vyresnio amžiaus vokietis. Jis pabalnojo savo raudoną nosį akiniais, pristūmė jos kėdę prie savosios, ir prasidėjo toks pokalbis:
– Ar jūs jau ilgai mieste?
– Pusę metų.
– Ar turite čia tėvų, draugų?
– Bet kaip tai susiję su reikalu?
– Malonioji panele, jeigu klausiu — reiškia, turi. Ar mokate laisvai vokiškai?
– Kadaise išmokau.
– Taigi, vaikeli, — ir jis tapo su ja toks mandagus, toks familiarus, kad ji atsistojo ir panoro išeiti. — Bet, panele, nebūkite tokia kvaila. Jūs gausite pas mane korespondentės darbą, 50 dolerių per mėnesį, neskaitant procentų.
– Kodėl jūs skiriate man tokį didelį atyginimą? Juk dar nežinote, ar tiksiu darbui?
– Tai nesvarbu, jūs — jauna, ir, manau, tikrai šauni… — Tai sakydamas, jis taip prisimerkė savo mažomis akutėmis, kad ji neatlaikė jo įžūlaus, šlykštaus žvilgsnio, spjovė jam į storą blizgantį veidą ir vikriai kaip katė išbėgo iš kambario.
— —
Savo vienintelių pamokų pas jauną manufaktūros prekeivį, kurias turėjo tris kartus per savaitę, ji taip pat neteko, tik dėl kitų priežasčių. Sykį užsiėmimo metu į kambarį įpuolė jaunuolio žmona, visa susijaudinusi ir įraudusi nuo įniršio ir kad ims rėkti nesavu balsu:
– Nenoriu, kad šita begėdė ateidinėtų pas mane į namus! O tu, Jankeli, marš į krautuvę. Girdi, tu susikirtai. Gana mokytis, būsi krautuvininku, nestudijuosi čia man su merga.
– Tsss, madam. Jūsų vyras sveikas ir nepaliestas… Man regis, jau savaitę laiko.
– Pažiūrėsit.
Taip ji jau apie porą savaičių vaikštinėja be darbo. Nebenori su niekuo susitikti. Guli diena iš dienos savo kambarėly, pro kurio sienas varva vanduo. Vos pradeda ką skaityti, meta šalin — jaučia kaži kokią keistą apatiją. Labai dažnai šeimininkė, matydama, kad nuomininkė visą dieną tūno kambary nevalgiusi, atsiunčia savo mažą mergaitę pasižiūrėti, ar nieko nenutiko. Ši palieka ant stalelio stiklinę arbatos. Nechomė atsisėda, pažvelgia pro mažą langelį laukan. Lyja, ištisas dienas pila, vakarais išsigiedrija. O štai ir Helfgotas.
– Kaip sekasi, Nechome? Kaip gi tu atrodai?
– Gerasis žmogau, juk tu jau galėjai rengti laidotuves, ar parašei nekrologą?
– Aš nemirsiu. Girdi, aš dar gyvensiu! — Ji atsistojo vidury kambario, paėmė už abiejų jo trumpo apiplyšusio paltuko atlapų ir pradėjo taip purtyti, kad jis vos išsiprašė:
– Paleisk gi, šiuo metu kito aš neturiu.
– Kurgi buvai, gerasis žmogau, neatėjai visą savaitę.
– Važiavau namo, mama smarkiai serga.
Ji skvarbiai pažvelgė jam į akis. Jis šyptelėjo.
– A, melagis, buvai pas mamą?
– Taip, galiu prisiekti švenčiausia meile.
– Nėra švenčiausios meilės, ji išniekinta. Girdi, Benjaminai. Ji išniekinta, tu pats ją išniekinai.
– Kaipgi, Nechome?
– Savo melagystėmis. Matau iš akių, kad meluoji.
– Taip, tai tiesa. Buvau namuose. Mama pasiligojo, ir aš pats buvau susirgęs.
– O, tu irgi susirgai? Kuo?
– Kaip suprasti, kuo? Man buvo angina, turėjau temperatūros ir…
– Ir?… Taigi, Benjaminėli. Suprantame mes tavo ligas ir tavo sveikatą.
Jis sėdėjo lyg prispaustas prie sienos ir galvojo: „Kas per merga. Iš veido mato, kad su mano kelione kažkas negerai. Jau tie moterų instinktai…“
Helfgotas dar valandėlę pabuvo. Pajuto, kad Nechomė žvelgia į jį kažkaip šaltai, tarsi svetima. Nejaugi ji žino, kad dabar jo mintis ir sielą užvaldžiusi Frida? Kad paskutinės jo dainos skirtos jai, Fridai? Kas jai galėjo papasakoti?
– Nechome, pyksti ant manęs?
– Pykstu? O ko man ant tavęs pykti, aš ant nieko nepykstu. Kur mieliau, ten juk ir leidi laiką. Vieną kartą — pas juodukę, kitą kartą — pas blondinę. Aš irgi taip darau. Viena spalva neįdomu, monotoniška. Gyvenimas turi būti spalvotas, argi ne tiesa, Benjaminai?
Jo nuotaika subjuro. Ji jį sukrėtė, ir jis pasijuto neužtikrintas, ėmė svyruoti. Pasiėmė skrybėlę ir kažkaip nevykėliškai tarė „labanakt“.
– Labanakt, Benjaminai. Saldžių ir gerų sapnų.
Helfgotas išėjo ir ji vėl pasiliko kambary viena. Įjungė mašinėlę, užsikaitė arbatos ir nusprendė truputį pasivaikščioti. Pro langą vidun žvelgė žvaigždėtas dangus. Atrodo, ėmė šalti. Ji čiupo trumpą švarkelį, skrybėlaitę ir žvali išėjo į gatvę. Aikštėje buvo tylu. Miesto laikrodis ką tik išmušė dešimtą. Taigi jau vėlu, bet ją apėmė keistas noras nueiti iki Soboro, nepaisant valandos. Eina ji savo išdidžia eisena, galva pakelta, o praeiviai vis stabteli, žvelgia į ją savo aistringais vėlyvo vakaro žvilgsniais. Tokiomis akimirkomis jai norisi, kad ją kas nors sustabdytų, užkalbintų. O, ji pažaistų! Ji net nepastebėjo, kaip ji atsidūrė Laisvės alėjoje. Štai ji jau prie sodo. Iš priešingos pusės atsklinda kavinių šviesos. Bet kas ten? Ką ji ten mato kitoje pusėje, ant „Versalio“ slenksčio? Ar ten „jis“? Ji sustojo prie vaistinės ir gerą valandėlę bandė įsižiūrėti. Taip, ten „jis“, niekas kitas.
*dab. Vytauto parkas.
Versta iš: Kalmen Zingman. Oyfn shvindltrep, Varshe: Fakel, 1926, pp. 63-70.
Kalmenas Zingmanas (1889-1929) – Kauno jidiš rašytojas, leidėjas, redaktorius, knygyno savininkas. Telkė jaunus laikinosios sostinės žydų rašytojus, leido ir redagavo pirmą Kauno žydų modernios literatūros žurnalą „Vispe“. Rašė eilėraščius, dramas, romanus, trumpus apsakymus. Jo plunksnai priklauso ir pirmas modernus romanas apie Kauną „Oyfn shvindltrep“ (Ant sraigtinių laiptų), išleistas 1926 m. Varšuvoje.
2021 m. romano vertimą parėmė Lietuvos kultūros taryba
Didesnę ištrauką skaitykite „Šiaurės Atėnuose“: http://www.satenai.lt/2021/05/21/ant-sraigtiniu-laiptu/