XVIII — XIX a. Kauno žydų bendruomenės priešakyje buvo trys šeimos: Moišės ir Abės Soloveičikų, Hiršo Neviažskio ir Iserio Volfo. Jos visos buvo didžiai nusipelniusios Lietuvos žydams kaip visuomenės veikėjai ir užtarėjai valdžios akyse.
Ypač gilius pėdsakus ano meto Kauno ir Lietuvos žydų gyvenime paliko Hiršelis Neviažeris, nepailstantis tarpininkas tarp bendruomenės ir valdžios sluoksnių.
Rūpesčių žydams niekuomet netrūko — vienas po kito pylėsi įvairūs įsakai — ir tiek bendruomenei, tiek atskiriems žmonėms reikėjo atstovo, kuris atitinkamose valstybinėse institucijose gintų jų interesus.
Geresnio ir patikimesnio užtarėjo negu Hiršelis Kauno žydai negalėjo ir tikėtis — jis visiems buvo tarsi atsidavęs tėvas.
— —
Šias pareigas Hiršelis perėmė iš savo tėvo Velvelio Neviažerio. Paveldėjo ne tik materialų turtą, bet ir vadovavimą. Žinoma, tam reikėjo gebėjimų – išmanyti Torą, būti dievobaimingu, o taip pat — turėti autoritetą žmonių ir valdžios akyse beigi būti linkusiam į bendruomeninius reikalus. Hiršelis visa tai turėjo. Jis buvo didelis labdarys ir labai pamaldus žmogus. Jo namai buvo atviri visiems, kuriems to reikėjo: jeigu kam reikėjo pasiskolinti pinigų, eidavo pas Hiršelį; jeigu ješivos studentas neturėjo, kur gyventi, rasdavo prieglobstį pas Hiršelį; jei atvykdavo garsus Toros mokovas, jaunas genijus, pirmieji jo nakvynės namai irgi buvo pas Hiršelį.
Ir jo namų jau nebeužteko visus priimti ir priglausti taip, kaip derėtų. 1850 m. — 5610 m. pagal žydų kalendorių —, taigi tiksliai prieš šimtą metų, Hiršelis savo lėšomis pastatydino sinagogą (kloiz), kuri buvo pavadinta jo vardu: „Neviažerio arba Hiršelio kloizas“. Tai viena gražiausių ir turtingiausių Kauno sinagogų. Ji gyvavo iki Holokausto.
— —
Hiršelis buvo vienas turtingiausių ir gerbiamiausių miesto žmonių. Jo žodžiai ir elgesys kitiems keldavo didelę pagarbą ir buvo sektinas pavyzdys.
Turtą jis iš dalies paveldėjo jau iš savo tėvo Velvelio, kuris nuomojo iš grafo Tiškevičiaus „neviažę“ [? Vert. past.]. Iš čia ir kilo pavardė „Neviažeris“. Pasakojama, kad per visuotinį gyventojų surašymą Hiršelio paklausus, kaip jis vadinasi, jis atsakęs: „Hiršelis Neviažeris“. Taip ir liko jam ši pavardė, o jis ją perdavė savo palikuonims. Visi „Neviažeriai“ ir „Neviažskiai“ yra kilę iš jo šeimos.
Apskritai apie Hiršelį ir jo tvirtą beigi savotišką charakterį pasakojamos įvairios istorijos. Kai tik kalba pasisukdavo apie bendruomenės ar netgi pavienių asmenų gerovę, jis įveikdavo tokius dalykus, kurių nebūtų ėmęsi net kiti, labiau Torą išmanantieji.
Štai pasakojama tokia istorija — ji galbūt skamba kaip legenda — bet taip Hiršeliui nutikdavo nuolatos.
Jis, kaip ir Icchokas Elchonenas (Kauno vyriausiasis rabinas Icchokas Elchonenas Spektorius, vert. past.), labai rūpinosi žydų kareiviais, tarnavusiais Kauno įguloje. Jie buvo visiškai pasišventę tam, kad tarnaujantieji gautų košerinio maisto ir jiems nereikėtų dirbti per žydų šventes. Per Roš Hašaną ir Jom Kipurą jie privalėjo būti atleisti nuo tarnybos, nebent būtų karo metas.
Kartą per Roš Hašaną Hiršelis atėjo anksti į sinagogą ir neberado ten žydų kareivių. Jie šventėms buvo atleisti nuo karo prievolės ir per vakarinę maldą buvo sinagogoje.
Į jo klausimą, kur dingo kareiviai, buvo atsakyta: dėl manevrų juos pašaukė atgal į kareivines.
Hiršelis sušuko: „Kaip tai! Tai — neteisybė, tai — šventvagystė! To negalima nutylėti, juolab, kad tai — prieš įstatymą: nuo tarnybos atleistus žydų kareivius per Roš Hašaną ir Jom Kipurą galima pašaukti tik per karą. Nieko nelaukęs, Hiršelis, bijodamas pavėluoti pas komendantą, pasikvietė vežiką ir nuvažiavo tiesiai į komendantūrą pasikalbėti apie reikalą.
Tarp miesto žydų kilo sąmyšis. „Kaip suprasti? Hiršelis viešai niekina šventę? Per pačią Roš Hašaną, kai net žuvis dreba vandeny! Kažkas su Hiršeliu negerai… Gal jis, Dieve padėk mums, išsikraustė iš proto?“, — taip galvojo Kauno žydai, nežinodami, kas iš tiesų nutiko.
Kai Hiršelis įtikino komendantą ir visas spindintis išėjo iš komendantūros, jis jau, savaime suprantama, nebevažiavo, o ėjo ilgą kelią atgal pėsčiomis.
Netrukus Hiršelio „beprotiškos kelionės“ priežastis paaiškėjo ir besimeldžiantieji sinagogoje kantriai laukė su paskutiniuoju šofaro papūtimu ties „Aleinu“ [„Mūsų pareiga (šlovinti Viešpatį)“ — maldos pabaigos žodžiai, vert. past.], kol jis sugrįš.
Pirmą kartą po šio išskirtinio įvykio Hiršelį sutikęs Icchokas Elchonenas nuoširdžiai jam padėkojo už dideles pastangas užstoti žydų kareivius. Ir pridūrė:
„O, jeigu tik man, Icchokui Elchonenui, Viešpats būtų suteikęs tokią „nuodėmę“!..
— —
Dar daug istorijų pasakojama apie Hiršelį. Apie jo didybę, ypatingumą, ryžtingą ir tvirtą charakterį. Hiršelis tarp Kauno žydų buvo tapęs kone legenda.
Nepaisant to, Hiršelis buvo sumanus pirklys, verslininkas, ir užgyveno nemažą turtą. Jis siųsdavo į Prūsiją laivus su grūdų ir medienos kroviniais ir iš to smarkiai pasipelnė.
Bet sulaukęs senatvės, kaip ir jo tėvas Velvelis, jis nutolo nuo verslo. Tada išsikėlė iš savo turtingų namų ir įsikūrė sinagogoje. Ten, miegodamas ant kieto suolo, ir praleido savo paskutiniuosius gyvenimo metus.
Mirė, būdamas 85-erių.
Štai kokį vadovą sykį turėjo Kauno žydai.
Versta iš: ליטע /- רעדאגירט פון מענדל סודארסקי, אוריה קאצענעלבאגן, י. קיסין. Lite /[bd. 1] redagirt fun Mendl Sudarski, Uriyah Katsenelnbogn, Y. Kisn. New York, 1951; [bd. 2] redagirt fun Ch. Leikowicz. Tel Aviv, 1965.