Gera gyventi provincijoje. Tuomet nesi — teapsaugo Viešpats! — lyg kokia smiltelė upės pakrantėje. Visi kartu ir kiekvienas atskirai provincijoje yra dideli tūzai: jeigu koks žmogus groja smuiku, tai net Jaša Heifecas leiptų iš susižavėjimo; barškina panaitė klavišais, būkite tikras, — auga jaunoji Teresa Carreño; Kelmės magidas [i], palyginus su provincijos miesto pamokslininku, tėra tik chederio berniūkštis; o dešiniųjų ir kairiųjų oratoriai manosi esą geresni už patį Trockį ar Žabotinskį. Rastumėte čia ir politikų, kurie šaiposi iš vadinamųjų Antantės diplomatų, kad šie neatvažiuoja iš jų pasimokyti politikos; o kai revoliucionierių revoliucionierius išplatina proklamaciją dėl kokio bendro buržuazinio laimėjimo, jis gali nė neabejoti, kad Sovietų Rusija greitai to nepakartos.
Provincijoje kiekvienas yra tarsi riešuto branduolys. Jis taip savaime užbaigtas, kad šalia savęs kito nemato.
Bet kito ir nėra. Nes Viešpats provincijai davė visko po vieną vienintelį egzempliorių, o gausiau atseikėjo tik dideliems miestams. Provincijai paliko po vieną tos rūšies pavyzdį: vieną bundistą, vieną sionistą, vieną mergišių, vieną bevaikį, vieną laisvo elgesio mergelę, vieną poetą, vieną visuomenės veikėją ir t.t…
Viešpats, išskyrus prekybininkus, — jais jis provinciją aprūpino truputį geriau, — visų kitų davė grynai tik po vieną.
Paleido juos Sutvėrėjas lyg Lodzės fabrikantas, savo komivojažierių išsiuntęs su pilnu lagaminu atkarpų. Taigi provincijoje kiekvienas ir jaučiasi kaip toks pavyzdys: neturintis konkurencijos ir su niekuo nesulyginamas.
O ir prekybininkai per daug nenukenčia. Kiek gi laiko prekiauji? Nuo devynių ryto iki devynių vakaro. Po to, kaip ir likusieji, tampi vieninteliu pavyzdžiu.
Kartais pasitaiko, kad tie skarelių, kutų, šilko pavyzdžiai turi susijungti į vieną antklodę. Jei tai bus daroma tuoj pat, šilto apkloto nelaukite. Bet gražų dekoratyvinį užtiesalą turėti galite.
Vienintelis trumparegis, vienintelis toliaregis, vyras su šešiais pirštais, luošys trumpiausia kaire koja, aštriaprotis, nuostabiausias gražiaveidis, didžiausias kankinys, geriausios atminties savininkas ir tas, kuris aplankė daugiausia pasaulio kurortų. Visi jie susijungia į vieną užklotą ir šviečia pasauliui vaivorykštės spalvomis. Taip apsigaubusi provincija spindi, o pasaulis, paskendęs savuose rūpesčiuose, jai pavydi: na, ir gausa; ji turi viską, kam tik yra pavadinimas.
Kaip gera gyventi provincijoje! Bet kai atsitinka tokia velniška istorija ir provincija per naktį tampa valstybės sostine, staiga prireikia ne susiūtų užklotų, o paprastos mėlynos vatinės antklodės. Tuomet provincijoje ir kyla sąmyšis:
— Gelbėkit, — rėkia sostinė, — duokite mums du toliaregius, du aštriapročius ir du vargo mokytus kankinius!
Miestas sako:
— Mes esame tik pavyzdžiai ir visko turime po vieną egzempliorių.
Sostinė vėl šaukia:
— Aš jau nebe provincija, negaliu pasisiūdinti skrybėlaitės iš pavyzdžio!
Provincija atrėžia:
— Bažnyčioje skrybėlaitės nereikia, o žydas nenusidės įstatymams, jeigu prisidengs galvą ir rankomis. Juk turime poną Heimaną — jo rankos visoje provincijoje didžiausios.
Kyla didžiulė sumaištis. Abu teisūs, juk prancūziška patarlė sako, kad net gražiausia mergelė negalinti duoti to, ko ji neturi.
Ir provincijos žmonės nesiliauja ginčytis. Taigi tegyvuoja provincija, ir tiktai provincija!
1921 m. vasaris.
Versta iš: Bal-Makhshoves (dr. Is. Elyashev). Untern rod. Gezamlte shriftn. Band V. Berlin, Nyu-York: Bal-Makhshoves-komitet, Y. L. Perets-fareyn, p. 280-282.
[i] Moišė Icchokas ben Nojechas Daršenas (Mozė Izaokas ben Noachas Daršanas).