Iš Kalmeno Zingmano dienoraščio

1927.05.26, penktadienis. Galvojau ir užsigalvojau. Šiandien jau planavau būti Kulautuvoje, tiesą sakant, ne šiandien, o prieš savaitę. Tik viskas taip susipainiojo. Va, su Liusinke. Vakar nusiuntėme pažįstamam krikščioniui į Kulautuvą laišką, kad šis šiandien ryte atvažiuotų su vežimu. Bet po to, trečią valandą, turėjome ekstra siųsti žmogų, kad pasakytų nevažiuoti, nes man vakar dieną kaip tik pakilo temperatūra iki 38. Taip viskas susigadino. O, kaip norėtųsi jau būti mylimoje Kulautuvoje. Kažkaip ten jaučiuosi visai kitaip. Reikia tikėtis, kad kitą antradienį pagaliau ten išvažiuosim. O kas pas mane? Laukiu vasaros, kaip ir nuolatos vis kažko laukiu. Štai išsiuntinėjau į leidyklas laiškus. Laukiu atsakymo dėl „Tatrų romano“ leidybos. Susisiekiau su konsulatu dėl išvažiavimo į  Rusiją – birželio pabaigoje turėtų būti atsakymas. Vieną romano skyrių nusiunčiau [Avromui] Lesinui iš [žurnalo] „Tsukunft“. Apskritai, reikia laukti ir tikėti. Romanas beveik baigtas. Glikmanas visai neblogai išvertė keletą skyrių. Kulautuvoje galvoju pradėti rašyti naują romaną „Kulautuvos miškai“. Pirmas skyrius jau yra. Dabar reikia susipažinti su lietuviškomis legendomis.

Skaityti toliau …

Bal Machšovesas. Tegyvuoja provincija

Gera gyventi provincijoje. Tuomet nesi — teapsaugo Viešpats! — lyg kokia smiltelė upės pakrantėje. Visi kartu ir kiekvienas atskirai provincijoje yra dideli tūzai: jeigu koks žmogus groja smuiku, tai net Jaša Heifecas leiptų iš susižavėjimo; barškina panaitė klavišais, būkite tikras, — auga jaunoji Teresa Carreño; Kelmės magidas [i], palyginus su provincijos miesto pamokslininku, tėra tik chederio berniūkštis; o dešiniųjų ir kairiųjų oratoriai manosi esą geresni už patį Trockį ar Žabotinskį. Rastumėte čia ir politikų, kurie šaiposi iš vadinamųjų Antantės diplomatų, kad šie neatvažiuoja iš jų pasimokyti politikos; o kai revoliucionierių revoliucionierius išplatina proklamaciją dėl kokio bendro buržuazinio laimėjimo, jis gali nė neabejoti, kad Sovietų Rusija greitai to nepakartos. Skaityti toliau …

Parūkymai su Bal Machšovesu

Šį piešinį aptikau Frankfurto prie Maino bibliotekoje, vartydama vieną žinomiausių tarpukario jidiš savaitraščių Literarishe bleter (lt. Literatūros puslapiai, Varšuva). Pamenu, jau tada panorau įsitaisyti tarp Bal Machšoves‘o ir jį eskizuojančio Marko Šagalo, išsitraukti seniau savo taip mėgiamų „American Spirit“, paprašyti ugnies ir prisijungti prie čia vykstančios dviejų garsių žydų kultūros žmonių cigaretės smilkymo-pieštuko skrebenimo meditacijos.

Apskritai man iki šiol susidarė įspūdis, kad su laikinosios sostinės žydų literatų ir menininkų aplinka vienaip ar kitaip susiję asmenys mėgo rūkyti ir rūkė. Yra išlikusi ir panaši tarpukario Kauno poeto Dovydo Framo, įsikandusio papirosą ar cigarą, fotografija, tiesa, daryta veikiausiai jau po jo emigracijos į Pietų Afriką 1927 m.[1] Matyt, rūkymas ir tais laikais buvo svarbus bohemiško gyvenimo būdo atributas. Skaityti toliau …