Bal Machšovesas. Tegyvuoja provincija

Gera gyventi provincijoje. Tuomet nesi — teapsaugo Viešpats! — lyg kokia smiltelė upės pakrantėje. Visi kartu ir kiekvienas atskirai provincijoje yra dideli tūzai: jeigu koks žmogus groja smuiku, tai net Jaša Heifecas leiptų iš susižavėjimo; barškina panaitė klavišais, būkite tikras, — auga jaunoji Teresa Carreño; Kelmės magidas [i], palyginus su provincijos miesto pamokslininku, tėra tik chederio berniūkštis; o dešiniųjų ir kairiųjų oratoriai manosi esą geresni už patį Trockį ar Žabotinskį. Rastumėte čia ir politikų, kurie šaiposi iš vadinamųjų Antantės diplomatų, kad šie neatvažiuoja iš jų pasimokyti politikos; o kai revoliucionierių revoliucionierius išplatina proklamaciją dėl kokio bendro buržuazinio laimėjimo, jis gali nė neabejoti, kad Sovietų Rusija greitai to nepakartos. Skaityti toliau …

Parūkymai su Bal Machšovesu

Šį piešinį aptikau Frankfurto prie Maino bibliotekoje, vartydama vieną žinomiausių tarpukario jidiš savaitraščių Literarishe bleter (lt. Literatūros puslapiai, Varšuva). Pamenu, jau tada panorau įsitaisyti tarp Bal Machšoves‘o ir jį eskizuojančio Marko Šagalo, išsitraukti seniau savo taip mėgiamų „American Spirit“, paprašyti ugnies ir prisijungti prie čia vykstančios dviejų garsių žydų kultūros žmonių cigaretės smilkymo-pieštuko skrebenimo meditacijos.

Apskritai man iki šiol susidarė įspūdis, kad su laikinosios sostinės žydų literatų ir menininkų aplinka vienaip ar kitaip susiję asmenys mėgo rūkyti ir rūkė. Yra išlikusi ir panaši tarpukario Kauno poeto Dovydo Framo, įsikandusio papirosą ar cigarą, fotografija, tiesa, daryta veikiausiai jau po jo emigracijos į Pietų Afriką 1927 m.[1] Matyt, rūkymas ir tais laikais buvo svarbus bohemiško gyvenimo būdo atributas. Skaityti toliau …